ŠEIMOS POPIETĖ

 Motinos – jaunos ir gražios, pasenusios ir sulinkusios, esančios ir jau išėjusios amžinybėn. Kaip jos mums, vaikams, reikalingos. Ypatingai kol esami maži, o aplink supantis pasaulis pilnas nepažįstamų dalykų. Motina džiaugiasi, kai jos vaikas džiaugiasi, liūdi, kai jos vaikelis liūdi arba serga. Motina gyvena ne savo, bet vaiko gyvenimu. Motina vaikams, kaip saulė augmenijai. Ji šviečia ir šildo neprašoma ir nelaukdama už tai padėkos. Išaugintą vaiką motina išleidžia į pasaulį, bet niekada nuo jo neatsi­traukia. Kai vaiko nesiekia jos žvilgsnis ar slaugi ranka, ji apgobia jį savo palaima, nuseka savo mintimis, palydi malda, paseka neramiu sapnu... Gegužės pirmą sekmadienį švenčiame Motinos dieną.

PIRMOKŲ ŠVENTĖ

Kasmet, pavasarį, mokykloje vyksta tradicinė pirmokų Abėcėlės šventė. Šįkart ji buvo ,,netradicinė“ - vyko Šeimų popietės metu. Juk pirmokai į mokyklą atkeliauja iš savo šeimų, juos prižiūri, išleidžia mamytės. Tai ir buvo puiki proga padėkoti joms už rūpestį, už šilumą. Kad Ignas ir Aivaras verti tikro pirmoko vardo, patvirtino jų mokytoja L. Astrauskaitė įteikdama pažymėjimus, ženkliukus bei įvairių šventinių akimirkų nuotraukų plakatus. Pirmokus pasveikino ir kiti pradinių klasių mokiniai.

Tikime, kad žengtas pirmas rimtas žingsnis mokykloje bus didžiulė paskata siekti geresnių mokymosi rezultatų, tapti pavyzdžiu draugams.

Pradinio ugdymo mokytoja metodininkė

L. Astrauskaitė

Mielos mamos, močiutės, 

gerbiami tėveliai, seneliai!

Kviečiame Jus dalyvauti Šeimos šventėje, kuri vyks

gegužės 5 d. (penktadienį) 13.30 val. Šilavoto pagrindinėje mokykloje.

Šoksime, dainuosime, džiaugsimės vieni kitais.

Maloniai kviečiame dalyvauti įvairių rankdarbių parodoje

(savo rankdarbius prašome iš anksto perduoti klasės auklėtojai

arba atsinešti ateinant į šventę).

Organizatoriai

Patriotinis žygis, skirtas valstybės 100 –čiui ir piliakalnių metams

                      Mūsų mokyklos jaunieji šauliai – dvylika atkakliausiųjų – nepabūgusių darganos, paaukojusių ilgesnį savaitgalio poilsį, ankstų šeštadienio rytą mokykliniu autobusiuku išvykome į Jiezną. Iš ten buvome pavėžėti į žygio startą Birštono seniūnijoje, prie Šilėnų piliakalnio. Tarpais purškiantis lietus, apniukęs dangus ir vėluojančio pavasario neišdžiovinti, pažliugę laukai nuteikė nelabai optimistiškai: supratome, kad lengvo, malonaus pasivaikščiojimo nebus. Po sveikinimo kalbų, instruktažo, žygio kolona pajudėjome pirmyn. Pirmasis postovis Nemajūnuose (beje, atkarpa iki jų buvo, kaip vėliau pamatėme, pati „sausiausia:“ Nemajūnų bendruomenės atstovė papasakojo apie gyvenvietę, bendruomenės veiklą. Trupmai pailsėję, kirtome Marijampolės – Vilniaus kelią ir pasukome į miškingą, kalvotą Verknės paupio kraštą. Paverkniuoe laukė pirmasis rimtesnis išbandymas: per patvinusią, sraunią ir nežinia kokio gylio Verknę kėlėmės „beždžionių tiltu“ Kitoje upės pusėje mūsų laukė Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojos. Jos pristatė parko veiklą, visi kartu, sustoję vora, pabuvome vingius darančiu Nemunu.