Tą dieną atrodė, kad mėlynos tvenkinių akys tarsi išsiplėtė, norėdamos pažvelgti į gausų būrį žmonių, susirinkusių Šilavote paminėti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šį projektą organizavo Šilavoto pagr. m-klos direktorės pavaduotoja Danutė Skaudickienė, seniūnijos socialinė darbuotoja Vilma Kavaliauskaitė  bei laisvalaikio salės direktorė Saulė Blėdienė.

Istorikė Aldona Girkantienė priminė, kad buvusiame Šilavoto mokyklos bendrabutyje buvo įsikūręs komjaunimo veikėjas, aktyvus „liaudies gynėjas“, rašytojas Vytautas Petkevičius. Atrodė, tarsi ir toliau į mus žiūri skvarbios, veriančios piktos akys.

Prie bažnyčios šventoriaus guldė tuos, kurių gyvenimas tapo auka Tėvynei. Nesuvyniojo niekas jų į baltają drobulę, nepagerbė kaip mirusių, bet iki užkasant tyčiojosi iš lavonų. Žmonės, einantys į bažnyčią, buvo ypatingai sekami: gal kurios motinos, sesers, tėvo ar kito pažįstamo širdis neatlaikys ir jie išsiduos, pažinę savo sūnų. Tokiais momentais širdis tarsi suakmenėja ir nelieka vietos ašaroms. Didžiulis lauko akmuo tarsi simbolizuoja partizanų tvirtybę, narsą ir primena, kad daugumą iš virš 300 žuvusiųjų, kurių pavardės iškaltos akmenyje,buvo paprasti kaimo vaikinai.

Vėl skambėjo Vilmos posmai, „Akacijos“ dainos.

Simbolinis tremtinio kapas dar kartą priminė įšalusius lede, mirusius nuo bado, atskirtus nuo savo šeimos žmones. Mokiniams dabar sunku įsivaizduoti, kad būtų prižadintas nuo trenksmo, per 15 min. atskirtas nuo namų, įsimetęs tai, kas pasitaikė po ranka, ir po kelių mėnesių atsdūręs Sibire. Kalti be kaltės- tokia buvo Stalino ir jo pasekėjų politika. Saulė priminė simbolinio kapo prasmę, svarbą, o D. Petraškienė papasakojo kapo istoriją.

Kiekvienam šilavotiškiam partizanui, žuvusiam už Lietuvos laisvę, pastatytas simbolinis kryžius. Kai kurių partizanų kauleliai nerasti, bet jų pavardės įėjo į istoriją. Jais didžiuojasi kraštiečiai.

Renginys baigėsi prie paminklo, ant kurio iškaltas užrašas „Partizanams, Lietuvos partizanams“. D. Skaudickienė padėkojo aktyviausioms Šilavoto moterims, kurios saugo šventą atminimą, be kurių neįsivaizduojamas nei vienas renginys. Ji džiaugėsi mokiniais, kurių darbščios rankos ravi, kaupia, prižiūri kapus, paminklo teritoriją. Tokiais puikiais mokiniais, jų drausme, dėmesiu gėrėjosi ir salės direktorė, ir visi projekto dalyviai.

A. De-sent Egziuperi yra pasakęs, kad svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi. Trijų bendradarbiaujančių organizacijų:  seniūnijos, laisvalaikio salės ir mokyklos bendradarbiavimo pavyzdys parodo, kad ne mažiau reikšmingas ir bendro tikslo siekiančių kryptingas organizacijų darbas.